Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Indoeuropiečių kalbų šeima
- Baltų kalbos ir jų likimai
- Vakarų baltų kalbos
- Rytų baltų kalbos
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Baltų kalbos ir jų likimai
Baltų kalbų šakai priklauso lietuvių, latvių, prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos. Šių kalbų likimas nevienodas – iš septynių kalbų gyvos teliko dvi – lietuvių ir latvių. Kitos baltų kalbos yra mirusios. Be to, iš mirusių kalbų tik prūsai paliko šiek tiek rašytinių paminklų, todėl apie jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbas ką nors pasakyti yra labai sunku.Baltų terminas. Jis yra dirbtinis, pasidarytas XIX a. viduryje. Šis terminas atsirado todėl, kad indoeuropeistams reikėjo specialaus termino šios indoeuropiečių kalbų šeimos grupei pavadinti. Tad vokiečių kalbininkas, Karaliaučiaus (dab. Kaliningrado) universiteto profesorius Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811–1881), kuris tyrė ir lietuvių kalbą, 1845 m. vokiškai išleistoje knygoje Senųjų prūsų kalba pasiūlė vartoti baltų vardą. Terminą baltai Neselmanas neabejotinai pasidarė iš Baltijos jūros vardo. Juk baltų kalbomis kalbančios tautos iš seno gyvena prie Baltijos. Tačiau pačios Baltijos pavadinimo kilmė iki šiol galutinai neišaiškinta, dėl to atskiri mokslininkai yra pateikę skirtingų nuomonių bei hipotezių.
Aisčiai. Neselmano pasiūlytas baltų terminas įsigalėjo negreit, ypač lietuvių kalbotyroje. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Lietuvoje buvo populiarus aisčių vardas. Jį vartojo, pavyzdžiui, garsūs mūsų kalbininkai Kazimieras Jaunius ir Kazimieras Būga. Jie rėmėsi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale Germania minimu pavadinimu Aestiorum gentes. Tačiau šis pavadinimas dviprasmis, nes Tacitas aisčiais vadino tik vieną baltų gentį, greičiausiai prūsus. Istoriniuose šaltiniuose šis vardas netaikomas visiems baltams. Greičiausiai dėl tokio dviprasmiškumo ilgainiui įsigalėjo baltų terminas.
Baltų susidarymas. Baltų tautų teritorijoje pirmieji žmonės gyventi pradėjo po paskutinio apledėjimo, kada atšilo klimatas ir ištirpo ledynai. Greičiausiai jie čia apsigyveno paleolito laikais – XI–IX tūkstm. pr. Kr. Tai dar nebuvo indoeuropiečiai. Šie žmonės, greičiausiai medžiotojai, ilgiau neapsistojo ir nepaliko aiškesnių pėdsakų. Ryškesni žmonių buvimo ženklai pasirodo mezolito laikotarpiu – nuo VIII tūkstantmečio pr. Kr. Tai buvo medžiotojai ir žvejai. Mokslininkai mano, kad jie buvo europidai ir keliavo iš pietvakarių arba pietų į šiaurę. Tačiau šie žmonės irgi nebuvo indoeuropiečiai ir kalbėjo viena iš senosios Europos kalbų. Tačiau apie ją nieko tikro pasakyti negalima. Indoeuropiečiai baltų tautų teritorijoje pasirodo vėlyvojo neolito laikotarpiu – maždaug nuo III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos. Jie yra siejami su virveline keramika. Ši keramika, taip pat laivinių kovos kirvių kultūra priskiriama indoeuropiečiams. Šie žmonės skyrėsi gyvenimo būdu – jie buvo sėslūs gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Taip pat kitokia buvo ir jų laidosena. Šie virvelinės keramikos atstovai susiliejo su čia anksčiau apsigyvenusiais žmonėmis ir tokiu būdu susidarė baltų gentys. Maišantis ateiviams indoeuropiečiams su senesniais gyventojais priešindoeuropiečiais pirmiausiai susidarė mišrus baltiškasis antropologinis tipas. Šie žmonės turėjo ir ateivių indoeuropiečių bruožų, ir išlaikė vyraujančias priešindoeuropietiškąsias ypatybes. Iš pradžių, matyt, ateivių banga nebuvo tokia gausi ir negalėjo smarkiai pakeisti gyventojų genofondo. Labiau, matyt, jie paveikė kultūrą ir kalbą. Indoeuropiečių bangų būta kelių, nes bronzos amžiuje mokslininkai įžvelgia dar nepasibaigusį antropologinių tipų susiliejimą.
Priešistorinė baltų teritorija. Nustatyti priešistorinę baltų teritoriją padeda vandenvardžių studijavimas ir archeologiniai tyrimai. Vakaruose baltiškos kilmės vandenvardžių rasta anapus Vyslos žemupio. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose baltiškų vandenvardžių aptikta Pskovo ir Naugardo krašte. Šiaurės rytuose baltiški vandenvardžiai paplitę ne tik vakarinėje, bet ir rytinėje Volgos–Okos baseino pusėje. Kadangi trūksta duomenų, apytikrė ir neaiški yra rytinė vandenvardžių riba palei Riazanės–Kursko liniją. Pietinė ploto riba ilgą laiką buvo vedama Pripetės upe, bet Vladimiras Toporovas (Владимир Топоров) ir Olegas Trubačiovas (Олег Трубачев) baltiškų vandenvardžių, nors ir nedaug, rado ir į pietus nuo Pripetės. Tikslesnį baltiškų vandenvardžių paplitimą žr. žemėlapyje.
Manoma, kad visas baltų kadaise užimtas plotas buvo daugiau nei 860 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Baltai ilgą laiką buvo viena pagrindinių etninių grupių, gyvenusių Rytų Europos centrinėje miškų zonoje. Dabartinė lietuvių ir latvių teritorija tėra buvusių plotų likutis, kuris užima vos maždaug šeštadalį senosios baltų teritorijos.
Baltai seniausiuose istorijos šaltiniuose. Pačios seniausios žinios apie Rytų ir šiaurės Europą yra pateiktos graikų istoriko Herodoto (V a. pr. Kr.) Istorijos IV knygoje. Čia pasakojama apie skitus ir apie persų karaliaus Darijaus I (apie 550–486 pr. Kr.) žygį į skitų žemes 512 m. pr. Kr. Herodotas kalba ir apie skitų kaimynus, tačiau labai neaiškiai. Kai kurias jo minimas gentis, ypač budinus ir neurus, mėginama sieti su baltais.
Baltų kalbų likimai. Iš visų baltų kalbų iki mūsų dienų išliko tik dvi rytų baltų kalbos – lietuvių ir latvių. Lietuvių kalba šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, taip pat lietuvių kalbos salose Baltarusijoje ir Lenkijos šiaurės rytuose, Latvijoje. Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Australijoje, Rusijoje, Latvijoje ir kitur.
Latvių kalba gimtoji yra maždaug 1,7 mln. gyventojų Latvijoje. Nemažai latviškai kalbančių žmonių yra Airijoje, Australijoje, JAV, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Brazilijoje, Rusijoje.
Be to, lietuvių ir latvių kalbų mokosi užsieniečiai užsienio universitetų baltistikos centruose Vokietijoje, Italijoje, Vengrijoje, JAV, Lenkijoje, Rusijoje.
Visos kitos baltų kalbos – prūsų, kuršių, jotvingių, žiemgalių, sėlių – išnyko. Jos, išskyrus prūsus, nepaliko ir jokių rašto paminklų, todėl mažai ką žinome ne tik apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių, bet ir apie pačias kalbas. Šiek tiek skurdžių duomenų galima iškapstyti iš vietovardžių ir dabartinių tarmių medžiagos.
